Knyga „Kelio žmonės II“. Algimantas Karkauskas

Knyga „Kelio žmonės II“. Algimantas Karkauskas

Standartinė Kelio žmonės » Ket Gru 01, 2016 9:32 am

Knyga „Kelio žmonės II“, skyrius: Veteranų klubas. Tokios vienybės ir sutarimo galima net pavydėti.
Algimantas Karkauskas, ilgametis AB „Kauno tiltai“ vadovas


Kelias į tiltus

– Kiek save atsimenu, visada turėjau svajonę pastatyti kažką didelio. Baigęs vidurinę mokyklą norėjau prisidėti prie Kauno hidroelektrinės statybos. Kaip dabar atsimenu prorektoriaus žodžius: žinai, hidroelektrinė bus tik viena, geriau užsiimk keliais ir tiltais, tai juk nesibaigiantys darbai. Kaip jis patarė, taip ir padariau. Pasirinkau kelių ir tiltų statybą. Šio savo sprendimo niekada nepasigailėjau. Ir mokytis, ir dirbti buvo smagu.

Tais Sovietų Sąjungos laikais mes, studentai, labai daug važinėjome. Šokau ir dainavau ansamblyje „Nemunas“. Skersai išilgai apvažiavome visą tuometę Sovietų Sąjungą. Po mokslų grįžau gimtinėn – buvau paskirtas dirbti į Alytų. Ketverius metus išdirbęs darbų vykdytoju, 1965-aisiais gavau paskyrimą į Prienų kelių eksploatacijos ruožą. Taigi eidamas 28-uosius tapau viršininku. Po penkerių metų buvau perkeltas į Vilkaviškį, o dar po kelerių metų mano kelias atvingiavo į Kauną.

Panevėžys
Apie Panevėžį turiu daug prisiminimų. Ypač ryškiai atsimenu 1977-uosius. Vilkaviškio rajono valdžia pradėjo mane kalbinti būti plano komisijos pirmininku. Žinios apie man siūlomą postą netruko pasiekti ir ministeriją. Tuomet Vilkaviškyje sulaukiau svečių. Atvykę ministerijos atstovai atkalbinėjo: nesutik, tau numatytos kitos pareigos. Pasirodo, mane norėjo Panevėžio valdybos viršininku skirti, o tuometį viršininką Algimantą Butkūną – viceministru. Klausiu, kiek galiu galvot. Sako, dieną ar dvi. Dar ir paslaptyje visa tai paprašė laikyti. Ryte pasiskambinau A. Butkūnui ir nuvažiavau į Panevėžį. Pamenu jo nustebimą. Vis klausinėjo, kodėl tuo Panevėžiu taip domiuosi. O aš tiesiai atsakyt juk negalėjau. Negera ant širdies buvo, kad turėjau visas detales nutylėti. Dar dabar atsimenu, kokią pagarbą man kėlė šis inteligentiškas jaunas valdybos viršininkas.

Vis dėlto susiklostė taip, kad nei A. Butkūnas viceministru tapo, nei aš į Panevėžį persikėliau. Nepraėjus nė metams vykdomasis komitetas man pasiūlė jau vykdomojo komiteto pirmininko postą. Atsimenu, man buvo paskambinta iš ministerijos anksti ryte ir liepta ateiti prie centrinio pašto Kaune. Nusivedė į šalia esantį partijos komitetą ir pasakė: tau reikia keltis į Kauną. Taip tapau 10-osios kelių statybos valdybos viršininku. Ten padirbęs trejetą metų, atsidūriau tiltų statybos valdyboje. Viršininku čia pradirbau net 23 metus. Kai ir aš, ir šviesaus atminimo A. Butkūnas savo karjerą jau buvome baigę, prisiminėme tą nutikimą dėl postų dalybų. Paaiškėjo, kad ir jis apie visus planus žinojo, tik buvo lygiai taip pat prigrasintas tylėti.

Sovietiniai kuriozai
Visos karjeros metu netrūko kuriozinių situacijų, ypač būdingų sovietmečiui. 1982 metais pradėjęs dirbti „Kauno tiltuose“ sutikau vieną gerai žinomą fotografą. Kilo mintis išleisti gražų lankstinuką apie Kauno tiltus. Pasisiūliau fotografą pavedžioti po objektus, tiltus aprodyti, daug ką papasakoti. Rezultatas nudžiugino: šešių, aštuonių lapų lankstinukas tikrai traukė akį. Deja, geri norai baigėsi liūdnai.

Vos tik atspausdinom, iš pat ryto mane jau kviečiasi saugumas. Peržengęs slenkstį išgirdau klausimą: ar gerai žinai savo pareigas ir teises? Pasirodo, tik pradėjęs dirbti „Kauno tiltuose“ buvau pasirašęs pasižadėjimą, kad niekam neišduosiu tiltų projektų, su niekuo apie tai net nediskutuosiu. Dabar tai juokas ima, o tada baisoka buvo. Sako: ar žinai, ką padarei? Sako: dabar mūsų tiltus priešai gali susprogdinti. Pasirodo, kažkokios keistos taisyklės reikalavo, kad fotografijose jokiu būdu negali matytis visas tiltas. Saugumo sumetimais fotografuoti buvo leidžiama tik tilto fragmentus.

Viskas baigėsi tuo, kad nei lietuvaičiai, nei užsienio svečiai lankstinuko taip ir neišvydo. Buvo duota komanda visus jo 500 egzempliorius surasti ir pristatyti į saugumą. O man pagrasinta: dar vienas toks kartas – ir lėksi iš darbo! Tiesa, ta istorija skaudžiau baigėsi fotografui – atimta licencija ilgam sustabdė visus jo darbus.

Maloniausios akimirkos

Gražiausias tiltų statybos momentas – objekto pridavimas. Tiltų atidarymas būdavo ne tik mūsų, bet ir viso miesto ar tos vietovės šventė. Kiekvienas tiltas unikalus. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje turbūt nerasime nė vieno identiško. Įdomu kiekvieną tiltą pritaikyti prie gamtos, landšafto, infrastruktūros. Man ypač nepakartojamas jausmas, kai matai, kaip tilto atramos iškyla virš vandens. Pvz., statant M. K. Čiurlionio tiltą Kaune per Nemuną, oi, kiek vargo buvo, bet rezultatas labai džiugina akį. Kai matai kerpamą juostelę, kai groja orkestras, tai atperka bet kokį triūsą. Aš labai laimingas, kad teko laimė dirbti būtent šioje srityje.

Nelaimingi atsitikimai
Nors visos karjeros metu linksmų situacijų netrūkdavo, tekdavo susidurti ir su liūdnais nutikimais. Gamyba – sunkus darbas. Paskaičiavau, kad per visus 23 metus, kai vadovavau tiltų statybai, žuvo 6 žmonės. Tai labai slegia. Pamenu skausmingą nutikimą dar dirbant Vilkaviškyje.

Nuvažiavau į vieną objektą per pietų metą. Tuomet ten darbavosi tik vienas buldozeris. Meistras ir darbininkai buvo išvykę pietų. Buldozerį vairavęs žmogus jį kaip tik buvo užvaręs ant kalniuko, kad po to būtų lengviau iš naujo jį užvesti. Staiga išgirstu keistą garsą ir matau, kaip buldozeris rieda nuo kalniuko tiesiai ant to žmogaus. Buldozerininkas dar bandė šokti į šalį, bet paslydo ir tiesiog akyse buvo suvažinėtas. Gabus, atsakingas žmogus buvo. Tą tragišką nutikimą iki šiol prisimenu su širdgėla.

Apie mylimiausius tiltus ir brangius kolegas
Labai dažnai aplankau savo pirmuosius objektus. Gimtinėje vis stabteliu ties Lazdijais, Veisėjais. Prisimenu, kiek pastangų, rankų darbo ir dūšios buvo įdėta į naujo kelio statybą. Aplankau ir pirmąjį savo tiltą Veisėjuose tarp ežerų. 25 metrų ilgio tiltelis saugo labai gražius prisiminimus.

Vis dėlto pats mieliausias man M. K. Čiurlionio tiltas. Jo statyba truko net 10 metų. Paradoksalu, bet darbai dėl pačių įvairiausių priežasčių vis sustodavo. Per tą laiką Kaune pasikeitė net dešimt merų. Todėl ir nutarėm, kad tilto atidaryme privalo dalyvauti visi dešimt merų.

Mes – kelininkai, tiltininkai – darni šeima. Todėl kartais liūdna, kai mus vadina klanu. Džiaugiuosi mūsų parama vieni kitiems, tradicijomis. Matau, kaip kitų profesijų atstovai nelabai sėkmingai bando burtis į klubus. Mūsų veteranų klubas gyvuoja daugybę metų. Pats 14 metų buvau Kauno regiono kelininkų veteranų vadovu, šiuo metu esu ir Lietuvos kelininkų veteranų klubo viceprezidentas. Smagu matyti, kaip mūsų profesijos atstovams tai reikalinga. Kai kurie jų jau prastai mato, nepaeina, bet susiburia, ateina žmonės. Šnekamės, atsimenam, diskutuojam. Tokios vienybės, tradicijų puoselėjimo ir sutarimo galėtų pavydėti bet kurios kitos profesijos atstovai.
Prikabinti failai
Algimantas Karkauskas.jpg
Algimantas Karkauskas.jpg (36.2 KiB) Peržiūrėta 468 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm

Grįžti į Bendruomenės nariai

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron