Knyga „Kelio žmonės II“. Henrikas Jackevičius

Knyga „Kelio žmonės II“. Henrikas Jackevičius

Standartinė Kelio žmonės » Tre Lap 30, 2016 9:39 am

Knyga „Kelio žmonės II“, skyrius: Veteranų klubas. Tokios vienybės ir sutarimo galima net pavydėti.
Henrikas Jackevičius, ilgametis kelininkų veteranų klubo „Kelininkas“ prezidentas

– Savo vaikystę ir mokslo metus praleidau mieste, kuriame teka Šventoji ir rieda siaurukas – Anykščiuose. Šeimoje kartu su manimi augęs vyresnysis brolis, baigęs inžinerijos mokslus, grįžo dirbti į mūsų gimtąjį miestą. Čia, Anykščiuose, matydamas jo įdomų darbą ir vis prisimindamas tą siaurais bėgiais riedantį traukinuką, nutariau studijuoti automobilių kelių inžineriją Kaune. Mokslo metai ten tikrai neprailgo dėl nuostabių dėstytojų. Tačiau tik baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti supratau, kokia iš tikrųjų yra sprangi ta kelininko duona.

Mano pirmieji darbai vyko kelyje Kaunas–Klaipėda, vadinamajame Žemaičių plente, ten aš dirbau trejus metus. Darbas buvo sunkus ir juodas, kaip ir aš pats. Žmona mane matydavo labai retai, dažniausiai tik naktimis. Į namus grįždavau visas apdulkėjęs ir juodas nuo bitumo. Man gėda būdavo ir į miestą išeiti tokiam juodam, negalėdavau net per Laisvės alėją pereiti.

Dirbant ten, valdžia pamatė, kad esu jaunas, perspektyvus, nebijau sunkaus ir juodo darbo. Jie nutarė mane perkelti dirbti į Ukmergę, į naujai susikūrusią organizaciją Kelių statybos rajoną Nr. 2 vyriausiuoju inžinieriumi. Iš kelio Kaunas–Klaipėda mano darbai persikėlė į kelią Vilnius– Ukmergė. Nors pareigos buvo aukštesnės, didžiąją dalį laiko aš praleisdavau kartu su visais kelyje.

Vieną dieną darbuojantis kelyje, atvažiavo tuometis ministras (LSSR automobilių transporto ir plentų ministras Vladislovas Martinaitis – red. pastaba). Mane rado visą purviną, apdulkėjusį... Kadangi tais laikais daugelis kalbėdavo rusiškai, jis ir man sako: „O Gospadi, kak ty vyglidiš?“ (lietuviškai: „O Dieve, kaip tu atrodai?“ – red. pastaba). Manau, jis norėjo pasakyti, kad tokį darbą dirbti gali tik labai užsispyrę žmonės, na, o aš būtent toks ir esu.

Ministras atvažiavo ne šiaip sau, o tam, kad paskirtų mane į LSSR vidaus reikalų ministerijos plentų valdybą vyriausiuoju inžinieriumi. Taip 1955 metais pradėjau dirbti ne tokį jau ir lengvą darbą.
Tais laikais visoje Lietuvoje dirbo vadovai, paskirti po karo, daugelis jų buvo su antpečiais, kalbėjo rusiškai, mano vienas iš pagrindinių darbų buvo juos pakeisti. O sekėsi man visai neblogai. Vietoj jų įdarbinau žmones, kurie buvo aukštąjį mokslą baigę specialistai. Po pakitimų kolektyvas tapo labai šaunus, o ir man dirbti ten sekėsi visai neblogai. Tapau valdybos viršininku ir dešimt metų pradirbau ministro pavaduotoju.

Didžiausiu tuomečiu savo laimėjimu pavadinčiau kelius Vilnius–Kaunas ir Kaunas–Klaipėda. Tais laikais nebuvo jokių rangos darbų konkursų kaip dabar, o kelius statyti reikėjo. Pinigų gauti kelių statyboms buvo ypač sunku, tačiau, man pradėjus dirbti Valstybiniame plano komitete pirmininko pirmuoju pavaduotoju, pinigų buvo gauta. Su gautais pinigais gavau ir nemažai darbo. Man buvo pavesta prižiūrėti visą statybų planavimą, taip pat turėdavau spręsti visus klausimus, susijusius su medžiagomis ir transportu.

Valstybiniame plano komitete dirbau trylika metų. Galiausiai išėjau į pensiją, į vadinamąjį poilsį, tačiau nenurimau...

Veteranų klubo „Kelininkas“ susikūrimas ir jo veikla
Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną kartą į Vilnių buvo sukviestas Kauno universiteto choras „Jaunystė“. Jame savo studijų laikais dainavau ir aš. Susitikimo metu pastebėjau, kad choristai tiesiog neturi bendros kalbos, kadangi visi studijavome skirtingus dalykus. Būdamas ten, aš pagalvojau, o jeigu tai būtų... kelininkai! Savo mintimis pasidalinau su kolegomis Steponavičium, Balsevičium, Kurapka ir jie mane palaikė.

2000 metų gruodžio 22 dieną buvo patvirtinti įstatai: veteranų klubo veikloje dalyvauja tie kelininkai, kurie kelių sistemoje yra išdirbę ne mažiau nei 25 metus ir turi aukštąjį išsilavinimą. Nuo tos dienos iki pat dabar veteranų klubas „Kelininkas“ sėkmingai tęsia savo veiklą. Aštuoniuose Lietuvos miestuose yra paskirti įgaliotiniai, kurie atlieka informacinį ir organizacinį darbą.

Mūsų klubas vienija 160 narių. Žinoma, keičiantis laikams, teko šiek tiek pakoreguoti klubo įstatus, nes sunkios darbo sąlygos, gyvenimo būdas padaro savo. Tačiau narių aktyvumu nesiskundžiame. Klubo veiklą nuotraukose nuolat užfiksuoja Romualdas Tinfavičius, o kino juostas susuka Rimkevičius.
Mūsų veikla iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprasta, bet kartu ir įdomi. Darbinės veiklos metais šilčiausiuoju metų laiku kelininkai mato tik kelią, todėl mūsų klubas stengiasi tai kompensuoti, kiek įmanoma daugiau praplėsti jų akiratį. Pavasarį ir vasarą mes visi važiuojame į išvykas, kurios būna ne tik pažintinės, bet ir kontrolinės: dažniausiai ten, kur vykstame, kuriuo keliu važiuojame, vežamės ir to kelio šeimininkus.

Viena iš pirmųjų mūsų klubo išvykų buvo į Trakus. Važiuodami keliu Vilnius–Trakai, ne tik aptarėme kelio būklę, bet ir Trakų pilį aplankėme. Kita išvyka buvo link Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Veteranų klubas sugalvojo, kad reikia padaryti Lietuvos pasienį daug gražesnį. Visą dieną tvarkėme aplinką, rinkome šiukšles, sodinome medelius ir kartu vėl įvertinome kelio būklę.

Viena iš įsimintiniausių veteranų klubo „Kelininkas“ išvykų buvo į Klaipėdą. Važiavome keliu Vilnius–Klaipėda. Galiausiai uostamiestyje apžiūrėjome tai, kas mums kelininkams yra svetima, – jūrų uosto darbą. Pamatėme, kaip laivai taisomi ir prižiūrimi, susipažinome su uosto eksploatacija.
Ruduo ir žiema klubo nariams taip pat nepraeina be veiklos. Rudenį vyksta pati didžiausia ir svarbiausia veteranų šventė. Visi veteranai, jų žmonos, vaikai, anūkai spalio mėnesį važiuoja į Varėnos rajone esantį Bukaraisčio mišką. Ten vyksta veteranų grybavimo šventė. Vakare, kada visi susėdame prie suneštinio stalo, renkame rungčių, tokių kaip daugiausia grybų pririnkęs, didžiausią baravyką radęs, laimėtojus. Nors esam veteranai, bet ir mes dar pajudam, ten susirinkę ir į krepšį pamėtom, ir žaidimus su anūkais pažaidžiame.

Kiekvieną žiemos mėnesį bent vieną dieną skiriame mūsų visų susitikimui prie stalo. Tris valandas mes visi kalbamės, dalijamės naujienomis, nuotykiais, sveikiname visus su praėjusiais ir artėjančiais gimtadieniais.

Vienas iš didžiausių veteranų laimėjimų yra tas, kad šiais metais mes ir vėl galėsime dalyvauti kelių statybos veikloje. Kadangi Susisiekimo ministerija kiekvienais metais vykdo kelių apžiūrą, o joje dažniausiai dalyvauja žmonės, neturintys tiek patirties kiek veteranai, ministerija kelių apžiūroje leido dalyvauti ir mums. Aš manau, kad visiems tai tikrai bus labai naudinga.

O kolegoms kelininkams, dar dirbantiems keliuose, norėčiau palinkėti geros sveikatos, sveiko gyvenimo būdo ir niekada neužmiršti, kad esate ne vieni.
Prikabinti failai
Henrikas Jackevičius (1).jpg
Henrikas Jackevičius (1).jpg (58.47 KiB) Peržiūrėta 502 kartus(ų)
Henrikas Jackevičius (2).jpg
Henrikas Jackevičius (2).jpg (51.99 KiB) Peržiūrėta 502 kartus(ų)
Henrikas Jackevičius (3).jpg
Henrikas Jackevičius (3).jpg (52.03 KiB) Peržiūrėta 502 kartus(ų)
Henrikas Jackevičius (4).jpg
Henrikas Jackevičius (4).jpg (62.19 KiB) Peržiūrėta 502 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm

Grįžti į Bendruomenės nariai

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron