Knyga „Kelio žmonės II“. Sigitas Bublys

Knyga „Kelio žmonės II“. Sigitas Bublys

Standartinė Kelio žmonės » Ket Lap 24, 2016 9:47 am

Knyga „Kelio žmonės II“, skyrius: Asociacija: Kelininkus sieja giminystės jausmas.
Sigitas Bublys, UAB „SRB“ direktorius, asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdantysis direktorius 2006–2009 metais


Kitoks nei visi
– Juokauju, kad esu išskirtinis, nes kelininku dirbu nuo 16-os iki 66 metų. Be to, esu iš tų retų kelininkų, kuris yra pervažiavęs visus Lietuvos valstybinius kelius. O tai tikrai nemažai – daugiau nei 20 000 kilometrų!

Nuo kitų skiriuosi ir tuo, kad tuomet, kai buvo organizuojamas Baltijos kelias, turėjau ypatingą užduotį. Atsimenu, žmonės būriavosi ir kibosi už rankų, o aš vienintelis turėjau galimybę pervažiuoti nuo Vilniaus miesto ribos iki pat Latvijos sienos. Vadovybės man buvo liepta įsitikinti, ar viskas gerai, ar nėra įstrigusių automobilių, ar dėl kelio būklės nėra įvykusių nelaimių. Dar šiandien jaučiu tą pakilią nuotaiką, sklandančią ore. O mane tada dar ir patriotinis nerimas kankino: ar tikrai visi tarpai bus užimti, ar tikrai bus užtektinai žmonių?

Kuo dar esu išskirtinis? Esu Baltijos kelininkų tarybos steigimo signataras. Ją 1989 metais atkūrėme Rygoje. Na, o plačiąja prasme, aš – kelininkas, kuris perėjo visą kelią, nuo anų laikų sovietinės kelių tiesimo technologijos ir politikos iki pat šiandienos. Tiesa, anuose laikuose taip ir neužstrigau. Darbiniais reikalais nuolat važinėjau į užsienį. Buvau ir Švedijos kelių konsultacinės įmonės vadovas. Atlikau tam tikrą tarpininko ir koordinatoriaus vaidmenį tarp švedų kelininkų, kurie tuomet labai realiai, vieni iš pirmųjų užsienio specialistų, padėjo mūsiškiams, ir Lietuvos kelių direkcijos.

Startas ir darbas keliuose
Šešiolikos metų gamybinę praktiką pradėjau mokydamasis Kauno politechnikume, vėliau buvo diplominė praktika. Teko dirbti Kauno miesto pietiniame apvažiavime, vėliau – Šalčininkų kelyje. Darbas labai patiko. Turbūt labiausiai uždegdavo darbų vadovų pasitikėjimas mumis, dar jaunais paaugliais. Duodavo užduotis, pagirdavo, o ir mes tikrai „nuo dūšios“ stengėmės.

Apgynęs diplominį darbą paskyrimą gavau Vilniuje. Prasidėjo asfaltbetonio gamyba, klojimas – įsitvirtinau kaip gamybininkas. Tuo pat metu pradėjau mokytis VISI ir įsidarbinau dabartinėje Lietuvos kelių direkcijoje, gamybos dispečeriniame skyriuje. Kaip dabar pavadinčiau – respublikos kelių virtuvėje. Skyriaus funkcijos buvo kelių apžiūra, darbų priėmimas, kiti gamybiniai reikalai. Kiekvienas skyriaus darbuotojas anuomet turėjo savo zoną.

Visa respublika buvo suskirstyta į zonas. Nebuvo tada jokių informacinių sistemų ar duomenų bazių. Pats turėjai žinoti apie savo zoną viską: kas ir kaip joje vyksta. Žodžiu, atsakomybė buvo didžiulė, o vadovybė tavimi pasitikėdavo arba ne. Visko būdavo. Juk apžiūrėti absoliučiai visus kelius buvo gana sudėtinga. Buvo ir tokių, kurie šiek tiek meluodavo, neatlikdavo apžiūros visa apimtimi ir įkliūdavo.
Būtent šiuo savo darbo laikotarpiu aš ir užsibrėžiau tikslą: bent kartą pervažiuoti visų zonų kelius. Tą tikslą per 10 metų ir įgyvendinau! Čia buvo mano asmeninė ambicija. Pamenu, įdomiausia zona man buvo aplink Klaipėdą. Ten anuomet kaip tik vyko magistralės Kaunas–Klaipėda statyba. Žavėjo darbų mastai, tempas. Na, o pats gražiausias kelias man yra Kaunas–Jurbarkas–Šilutė. Būdavo, baigiu darbą penktadienį ir sėdu į autobusą Klaipėda–Vilnius. Pajudėdavome apie 23 valandą, taigi Jurbarką pasiekdavome jau švintant. Vaizdas neišpasakytas: saulė kyla, Nemunas vingiuoja. Ir dabar, jei turiu laiko, važiuoju į tą pusę, renkuosi būtent tą kelią.
Po dešimties metų mane pasikviečia vadovybė, sako: gerai dirbi, dabar būsi skyriaus viršininku. Taip aš ir tapau rangovinių darbų skyriaus viršininku. Tai jau buvo visai kitoks darbas – darbų planavimas ir koordinavimas kitoms žinyboms, lėšų skirstymas ir pan. Žodžiu, „kabinetinis“ darbas. Bet jei reikėdavo, mesdavau popierius ir eidavau į pagalbą.

Pavyzdžiui, kažkada toks „degantis“ reikalas buvo įrengti vienos stambios fermos aplinką. O vadovybė tuomet trimitavo, kad kelininkai nespėja, vėluoja. Negalėjau sėdėti sudėjęs rankų. Po mažiau nei dvejų metų grįžau vėl į tą patį gamybinį-dispečerinį skyrių dirbti viršininku. Atsakomybė buvo didesnė – už visas zonas. Buvo smagu, kartais karšta.

Gera dirbti tada, kai tavim pasitiki. Lenkiu galvą prieš tų laikų direkcijos vadovybę, tai buvo depolitizuoti žmonės. Mikroklimatas irgi buvo geras. Ir dabar prisimenu tradiciją švęsti skyriaus darbuotojų gimtadienius. Turėjome nuolatinę vietą mieste tuometėje „Tauro“ kavinėje. Anuomet pateikti užsakymą 12-ai žmonių kavinėje buvo nerealu.

Svarbios, bet juokingos užduotys
Gaudavom žinių, kur ir kokiais keliais nomenklatūros vadovybė važiuos į medžioklę. Žiemą keliesi antrą, trečią valandą nakties ir pirmas važiuoji tais keliais. Tikrini, ar išvažiuojami, ar neslidūs. Kol to nesiimdavom, sulaukdavom kaltinimų, kad, neva, kelininkai blogai dirba, keliai nevalyti ir panašiai. Atsimenu, ir pačiam senu moskvičiumi yra tekę važiuoti tų kelių tikrinti. Tik tada įvyko kuriozas. Tie nomenklatūriniai medžiotojai aplenkė mane savo volgomis signalizuodami. Na, bet tada vis tiek iki kelio galo nuvažiavau, apžiūrėjau. Būdavo ir konfliktinių situacijų, bet kai tikrai žinai, kad kelio būklė buvo gera, gali ginčytis.

Vis dėlto kelininkai visuomet turėjo gerą vardą. Ir dabar turi. Tik gal dabar jis kažkur padėtas į stalčių, paslėptas giliau. Pastebiu, kad dabar įprasta kaltinti kelininkus savanaudiškumu. Neva, gal jie per daug lėšų naudoja, gal ne taip panaudoja, galbūt ne visas medžiagas sudeda į kelio konstrukciją ir t. t. O aš manau, kad naudoja netgi gerokai per mažai lėšų. Pavyzdžiui, konkursai, kurie dabar vyksta. Jį laimėsi tada, kai pateiksi pigiausią pasiūlymą. O pigiausias pasiūlymas yra pats blogiausias, mano nuomone. Kai dirbama su prastesnėmis medžiagomis, ir kokybės būti negali. Kai žinai, kiek užsienyje investuojama į kelius, išvis nėra apie ką kalbėti. Reikia ieškoti ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo, o ne pigiausio.

Sąžinė dirbant kelininku
Kelininko profesijoje sąžinė turi didžiausią reikšmę. Ji turi būti visur – mokant, mokantis ir dirbant. Kai mokslas tampa bizniu, viskas žlunga. Kas gali būti blogiau, kai į kelią išeina „žalias“, blogai paruoštas kelininkas? Kita medalio pusė – nemotyvuotas jaunimas. Jei nematai savęs šioje profesijoje, ką ten išvis veiki? Gaila, bet manau, kad tik apie 10 proc. baigusiųjų šią specialybę tikrai gali ir nori dirbti.
Na, o sąžinė dirbant? Kaip tą kelią nutiesi – sąžiningai, sudėdamas visas medžiagas pagal technologijas ar tik paviršutiniškai? Anuomet ne visada tą sąžiningą kelio tiesimą ir būdavo galima patikrinti. Pažiūri: gražu, ką gali – pamatuoji, ir viskas.

Ir mano laikais nesąžiningų būta. Atsimenu, „degė“ toks rangovinis objektas – gyvenamųjų namų kvartalas Kaune, reikėjo staigiai pabaigti. Skambina man to objekto vadovas, sako: baigiau per naktį, atvažiuokit apžiūrėti. Na, pamaniau, nesitiki, bet nuvažiavom. Vaikštom, žiūrim, o aš ir matau, kad čia pernykštis darbas. Tuomet man neapsivertė liežuvis jam į akis ištart, ką manau. Tik grįžęs vadovybei pasakiau, kad turiu įtarimų. Iškviestam pas valdžią anam vadovui beliko tik raudonuoti.

Nauji iššūkiai

Kelių direkcijai suskilus į du padalinius, teko dirbti Kelių departamento direktoriaus patarėju. Po Nepriklausomybės atkūrimo – nauji vadovai, naujos galimybės, reikia bendrauti su užsieniu, o kalbos niekas nemoka. Pasikviečia mane vadovybė ir sako: reikia tau mokytis anglų kalbos. Ką darysi, mokinausi.

Pradėjom stoti į tarptautines kelių organizacijas, bendrauti su kaimynais. Daug dėmesio mums skyrė švedai. Jų kompanija įvykdė čia keletą projektų. Vėliau teko dirbti asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovu. Didžiausias iššūkis tame darbe buvo rasti lėšų, ruošti įstatymų bazes, bendradarbiauti su užsienio šalių įmonėmis, kitomis žinybomis, spauda ir t. t. Tai buvo darbas, kuriame reikėjo „suktis“. Reikėjo įtikti ir sutarti su visais asociacijos nariais. Viena iš jų – ir „Panevėžio keliai“.

Kodėl tokia gera nuomonė apie „Panevėžio kelius“?
Apie „Panevėžio kelius“ galiu atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais. Kodėl? Nes jie progresyvūs, diegia naujausias technologijas ir taiko pažangius įmonės vadybos metodus. Aš tikrai žinau, kad pažangiausi metodai yra taikomi tiek gamyboje, tiek įmonės viduje. Tai labai sėkmingai rinkoje konkuruojanti įmonė. Yra įmonių, kurios į rinką eina „neskaidriai“, skleisdamos gandus apie kitas įmones, o „Panevėžio keliai“ – garbinga įmonė. Šviesaus atminimo A. Butkūno tradicijas tęsia ir dabartinis vadovas. Aš manau, kad jis turi gyslelę bendrauti su žmonėmis. Jis niekad nesupyks, neparodys didelio nepasitenkinimo, bet taip pasakys, kad iškart suprasi, kame „šuo pakastas“.

Kelio svarba
Trūksta tinkamo požiūrio ir supratimo apie kelių reikšmę. Nes kelias yra tas objektas, kuris viską pristato iki durų. Jei lėktuvas gali atskraidinti iki oro uosto, tai po to iki galutinio tikslo vis tiek reikia važiuoti keliu. Jei laivas gali atplukdyti iki jūrų uosto, tai po to vis tiek teks važiuoti keliu. Tas pats su geležinkeliais. Taigi kelių reikšmė plačiąja prasme, mano supratimu, yra svarbesnė negu geležinkelių, negu oro ar jūrų uosto. Jeigu nebus kelio, nepajudėsi iš jokio uosto. To supratimo trūksta. Reikia šviesti visuomenę ir šalies vadovybę.
Prikabinti failai
Sigitas Bublys.jpg
Sigitas Bublys.jpg (30.87 KiB) Peržiūrėta 975 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm

Grįžti į Bendruomenės nariai

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron