Knyga „Kelio žmonės II“. Genovaitė Butkūnienė

Knyga „Kelio žmonės II“. Genovaitė Butkūnienė

Standartinė Kelio žmonės » Tre Lap 09, 2016 9:33 am

Knyga „Kelio žmonės II“, skyrius: Asociacija: Kelininkus sieja giminystės jausmas.
Genovaitė Butkūnienė, AB „Panevėžio keliai“ akcininkė, ilgamečio bendrovės vadovo a.a. Algimanto Butkūno žmona


Kaip į mūsų namus atkeliavo krepšinio kamuolys ir pašto ženklai
– Kol nepažinojau savo vyro, su kelininkais neturėjau nieko bendra. O ir svajonės mano buvo kitokios, su keliais visai nesusijusios. Pamenu, kai klausdavo: kuo būsi, kai užaugsi? – visada atsakydavau, kad mokytoja arba siuvėja. Taip jau susiklostė, kad net 40 metų valgiau pedagogės duoną, siuvimas liko tik hobiu.

Kad Algimantas – kelio žmogus, supratau ne iš karto. Po įdomios mūsų pažinties mokyklos šokių vakare supratau tik tiek, kad jis krepšininkas. Tada dar nebuvo nuėję užmarštin Algimanto, kaip krepšininko, sportiniai laimėjimai moksleivių varžybose, spartakiadose. 1951 metais Odesoje vykusiose „Spartako“ vyrų krepšinio pirmenybėse kartu su komandos draugais jis iškovojo čempionų vardą ir aukso medalius.

Kai susituokėme, jo mėgstama sporto šaka ir jau mėgėjiškomis tapusios treniruotės persikėlė ir į bendrą mūsų gyvenimą. Kaip ir kiekviena moteris, kartais „užsikaprizindavau“. Atrodė, kad užuot žaidęs geriau namuose kažką nuveiktų... Bet Algimantas sugebėdavo taip viską suderinti, kad neturėdavau jokių priekaištų. Jis buvo atsakingas ir darbštus žmogus. Be krepšinio, mūsų namuose „gyveno“ ir daugybė įvairiausių pašto ženklų, atvirukų, vokų. Vyras buvo užkietėjęs filatelistas. Dažną sekmadienį pasiėmęs savo gėrybes jis vis žingsniuodavo į bendraminčių susitikimus. Tai ne vieninteliai jo pomėgiai. Algimantas mėgo keliones, išvykas į gamtą (ypač jį viliojo miškas), darbavosi sode.

Ką atsimena žmonės
Niekada nesu papriekaištavusi, kai vyras po darbo grįždavo vėliau. Supratau, kad kelininkų darbai nesibaigia kartu su oficialia darbo dienos pabaiga. Mačiau, kaip nuoširdžiai jis buvo atsidavęs savo darbui ir žmonėms, kurie jį supo. Ir šiandien mane gatvėje kartais užkalbina jo buvę kolegos ar jų šeimos nariai bei jį pažinojusieji – vis prisimena gerus Algimanto poelgius, pagalbą ar gerą žodį. Gal ir keista, bet išsikalbėti apie darbinius reikalus išklojant problemas mūsų šeimoje nebuvo įprasta. Tačiau jei namo grįžęs Algimantas stverdavosi savo pašto ženklų, žinodavau: darbe turi rūpesčių. Ruošdamas progines sveikinimo kalbas retkarčiais paprašydavo patarimo. Juk gražių žodžių niekam niekada nebūna per daug...

Kelininkas iki kaulų smegenų
Tuomet, kai su vyru pirkome KSV-5 akcijas, ne visi mus suprato. Juk buvo ir kitų pasirinkimų: mėsos, pieno kombinatai, alaus darykla, kitų pramonės įmonių. Tada su vyru juokavome – asfalto „nepagriaušime“, bet kokybiškais keliais važinėsime.

Algimantas buvo ištikimas keliams ir kelio žmonėms – kelininkas iki kaulų smegenų. Manau, kad iš dalies vyro profesijos pasirinkimui įtakos turėjo jo tėvukas. Tėvai visada rūpinasi vaikų ateitimi. Uošvis visą gyvenimą, kiek leido jėgos, dirbo miškų ūkyje finansininku, buvo taktiškas, inteligentiškas, kaip dažnai žmonės sako, „smetoniškas“ žmogus. Algimantas gerbė tėvus ir vertino patarimus.

Esu pastebėjusi, kad su Algimantu noriai ir labai pagarbiai bendraudavo aukštesni pareigūnai, institucijų vadovai, kitų miestų kelininkai. Manau, kad pelnytai. Juk jis buvo ne tik puikus specialistas, bet ir pareigingas, energingas, beprotiškai keliams atsidavęs žmogus.

Jaunas specialistas, pradėjęs darbinę karjerą Panevėžio kelių įmonėje, tęsė ją ir būdamas pensinio amžiaus. Svarstydavome ir skatinau pasinaudoti galimybe nebedirbti, norėjau, kad daugiau laiko skirtų sau, šeimai, pomėgiams. Buvo pažadėjęs po mūsų tradicinių atostogų Šventojoje į darbovietę nebegrįžti, bet pažado ištesėti taip ir nebespėjo...

Algimanto pėdomis eina vaikai ir anūkai
Esu laiminga, kad turėjau tokį vyrą. Kolegos jį pamena kaip puikų specialistą, o aš jį menu kaip labai atsakingą, šiltą, dėmesingą, šeimynišką, kitus gerbiantį žmogų. Per visą kartu praleistą laiką niekada iš Algimanto neišgirdau nepagarbių, įžeidžiančių išsireiškimų ar žodžių – jų tiesiog nebuvo mūsų žodynuose. Algimantas buvo mano parama, atrama, „užnugaris“, jaučiausi saugi.

Auginome tris vaikus, tad rūpesčių netrūko. Algimantas labai rūpinosi šeimos ir ypač vaikų gerove. Ir tada, kai jie maži kankino mus nemigos naktimis, ir kai paaugo, ir kai užaugo. Vaikai – mūsų džiaugsmas. Baigė mokslus, sukūrė šeimas, rūpinasi savo vaikais ir manimi, dirba ir kol kas laimės užsieniuose neieško.

Po vyro mirties dažniau lankausi AB „Panevėžio keliai“ – to vengiau vyrui dirbant. Jaučiu kolektyvo dėmesį ir globą. Esu kviečiama į organizuojamas šventes, renginius, susirinkimus.
Malonu, kad kasmet, jau dešimt metų, lemtingą Algimantui dieną buvę bendradarbiai aplanko jo amžinojo poilsio vietą, padeda gėlių, uždega žvakutę. Šeimos ryšys su kelininkais išliko. Tą bendravimo tęstinumą, matyt, papildo ir sūnaus Audriaus ta pati kelininko specialybė bei darbas toje pačioje bendrovėje, kurią Algimantas ypač vertino ir brangino. Čia buvo Algimanto darbo pradžia, čia ir pabaiga... Beje, tuo pačiu keliu jau žygiuoja ir mano anūkas.
Prikabinti failai
Genovaitė Butkūnienė.jpg
Genovaitė Butkūnienė.jpg (39.12 KiB) Peržiūrėta 840 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm

Grįžti į Bendruomenės nariai

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron