Knyga „Kelio žmonės II“. Alfredas Laurinavičius

Knyga „Kelio žmonės II“. Alfredas Laurinavičius

Standartinė Kelio žmonės » Ant Spa 18, 2016 8:46 am

Knyga „Kelio žmonės II“, skyrius: Mūsų Alma mater.
Dr. prof. Alfredas Laurinavičius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto plėtros prorektorius,
Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros profesorius

– Buvau septintokas, kai tuomečio Leningrado geležinkelininkai projektavo ir tiesė geležinkelį Švenčionėliai–Utena. Stebėjau, kaip jie dirbo, su kokiu užsidegimu tiesė geležinį kelią. Susižavėjau ir pagalvojau, kad norėčiau dirbti kartu su jais. Tikrai niekada nesvajojau tapti kosmonautu, visada norėjau būti inžinierium.

Įstojau į Vilniaus inžinerinį institutą sename Karmelitų vienuolyne. Mokiausi penkerius metus, gyvenau bendrabutyje, prisiminimai dar ir dabar kelia jaudulį. Būsimieji inžinierių pakraipos specialistai buvom pasiutę... Tris kartus teko važiuot į kolūkį kasti bulvių, rauti cukrinių runkelių, skinti obuolių. Tos išvykos suvienija. Praėjus 33 metams ir dabar gausiai susirenkame prisiminti studijų laikų. Didžioji dauguma kolegų liko ištikimi savo profesijai, nepasuko į verslus, dirba keliuose.

Ar populiari specialybė? Mano laikais būdavo dvi grupės studentų. Dabar mokslus baigia apie keturiasdešimt–penkiasdešimt absolventų. Praktika rodo, kad bedarbių nerengiame – visi dirba. Žmonių net per mažai, sakyčiau.

Kodėl jaunimas renkasi būtent šią profesiją? Vienus „veža“ žinojimas, kad teks dirbti lauke. Kiti juk save įsivaizduoja tik šiltame biure! O mūsų studentai žino, kad jei dirbs, pvz., VĮ „Regiono keliai“, grafikas bus griežtas – Naujuosius metus ar Kalėdas gali tekti sutikti ne prie puotos stalo, o budint per šalčius. Nesakau, kad mūsiškiai – lyg gelbėtojai. Bet pareigos atsakingos, juk mes suprantam vairuotojus, kurie rytais nori važiuoti nuvalytu ir pabarstytu keliu.

Studentai kelininkai tada ir dabar
Kaip šiandien atsimenu, su statybiniu būriu vykome prie fermų. Turėjome atlikti aikštelių betonavimo darbus, bet jie buvo įdomūs toli gražu ne visiems. Vienai mūsų bendrakursei rūpėjo tikrai ne betonas. Mes plušom, o ji tiesiog skaitė knygą... Taigi mes, vaikinai, ir sugalvojom, kaip jos dėmesį į darbus nukreipti, – užbetonavome jos knygą!

Studentų išvykos, talkos kelia nostalgiją. Ar reikėtų to dabartiniams studentams? Viskas keičiasi, mes negalime taikyti to paties modelio, bet ko nors, kas vienytų bendramokslius, reikia. Jaunimas dabar kitoks, kaip juos vadina, – X, Y ar Z karta? Kolega pasakojo atvejį, kai į viešbutį Čekijoje atvažiavo trys autobusai studentų. Sako, maniau, nesusikalbėsiu, bus beprotnamis, triukšmas. Įlipu į autobusą, o ten – absoliuti tyla. Visų rankose išmanieji telefonai, kiekvienas įnikęs į savąjį pasaulėlį, geriausiu atveju – vienas kitam kokį vaizdelį parodo...

Jaunimas dabar kitoks. Bet džiugina tai, kad tarp jų yra labai protingų, gabių, kitokio požiūrio. Jie mąsto plačiau, nestandartiškai, jų klausimai įdomūs. Kartais į juos net negali iškart atsakyti, turi pasiruošti, – tokių studentų tikrai yra. Šie „grynuoliai“ ypač sužiba „protų kovose“. Kelinti metai turime subūrę savo komandą.

Apie moteris kelyje
Širdis visada džiaugiasi, kai mano studentai dirba tai, ką baigė. Kita vertus, tas darbas yra sunkus, ne kiekvienam įkandamas, juo labiau moterims. Kai studijavau, mūsų kurse tarp penkiasdešimt studentų buvo šešios merginos. Dabar gi visame kurse būna dvi, trys. Ir tai suprantama.

Įsivaizduokit, jūs, moterys, išvažiuojate į objektą. Gyvenate ne viešbutyje, o vagonėlyje su abejotinais patogumais! Tokiuose „apartamentuose“ tenka praleisti savaitę, dvi, o kartais ir gerokai daugiau. Šios profesijos moteris turėtų būti „kieta“ – stipraus charakterio, nevengianti griežtesnio žodžio. Įsivaizduokite, kas būtų, jei ji tik mandagiai paprašytų darbininko: na, būk geras?.. Čia reikia moters su užtaisu. Mūsų kurso legenda – Danutė Baranauskaitė. Štai ji turėjo autoritetą.

Moteriai dirbti kelyje – tas pats, kas traktorių vairuoti sovietiniais laikais, – verta pasididžiavimo, bet velniškai sunku.

Kas yra kelias
Kelias – tai gyvenimas. O kiek dainų apie jį sudainuota... Mūsų jaunieji specialistai varžėsi dainų apie kelią konkurse. Kelias – meilės, gyvenimo prasmės, ieškojimų simbolis. Kiekvienas jame mato savo prasmę.

Na, o aš? Aš tiesiog mėgstu keliauti. Mano hobis – važiuoti automobiliu, fotografuoti. Dešimtis šalių aplankiau, padariau tūkstančius nuotraukų. Mėgstu fotografuoti būtent kelius – Pompėjos, Pietų Afrikos, Kambodžos, Tailando... Visada analizuoju: kas kitaip, kodėl kitaip? Pvz., serpantinai, jų pas mus niekada nebus, tai ir analizuoji, stebiesi, grožiesi.

Kokybiško kelio etalonas – Šveicarijos, Austrijos keliai. Susižavėjimą kelia į gamtą natūraliai įsikomponavę ir ypač saugūs Skandinavijos keliai. Bet yra šalių ir vietų, kur jie daug prastesni už blogiausius mūsų rajoninius kelius, pvz., Azijoje.

Natūraliai priimu lietuvaičių kritiką keliams. Jei pamatai, kur geriau, tai ir norisi geriau. Kokybiškesni užsienio keliai kartais tikrai kelia pavydą. Kita vertus, gal negali pykti ant lietuvio, kuris, mokėdamas kuro akcizą, įsivaizduoja, kad moka už geresnius kelius. Bet kai paaiškėja, kuri mokesčio dalis skiriama keliams... Neminėsiu valstybių, kurių vadovai sako: pas mus keliai irgi byra, bet sutvarkome greičiau. Ir mūsų šalyje norėtųsi tokio požiūrio.

Mūsų reikalavimai keliams pakilo. Jeigu dabartinės kokybės kelius mums būtų davę prieš 24 metus, būtume įvertinę juos puikiai. Aišku, ne Šveicarija, bet... Praėjo daugiau kaip 20 metų, daug pamatėm ir norim geriausio. Juk esam maksimalistai. Jeigu krepšinis, tai būtinai turim būti čempionais. Tas pats ir su keliais – norim geriausio, bet ne visada išeina.

Aišku, pinigai suteikia galimybių. Mes turim technikos, naujausias technologijas, puikius specialistus, galim padaryt daug ką. Pinigai labai reikalingi. Mano nuomone, daug ką apsunkina ir biurokratijos perteklius. Pvz., tiesiant aplinkkelį, tenka spręsti žemės išpirkimo, ekologijos ir kitas problemas. Dėl to pabrangsta ir projektai. Yra dalykų, kurių, mano nuomone, būtų galima išvengti ir lėšas tiesiogiai nukreipti į kelius.

Mėgstu serpantinus. Paradoksas, bet jų turime ir Lietuvoje. Štai viena atraktyviausių sostinės gatvių – Tuputiškių serpantinas Pavilnyje. Juo važiuoti visada smagu. Na, o kelias, kuriuo visada džiaugiasi širdis, tikras lietuviškas su vaizdingais posūkiais, – nuo Molėtų Ignalinos link. Miegas ten niekada nesuims net labiausiai nuobodžiaujančio vairuotojo.

Apie kelininkų bendruomenę

Drįsčiau sakyti, kad kelininkų bendruomenė yra labai stipri, tarsi „susicementavusi“. Gal todėl, kad ji nėra labai didelė. Baigiančiųjų šią specialybę nėra daug, tu žinai, kas mokslus baigė prieš tave, po tavęs. Kelininkai apskritai yra labai draugingi. Nepagailima lėšų objekto pabaigimo progai, pakviečiami ne tik savi, bet ir partnerių įmonių darbuotojai, rengiamos šventės. Tai svarbu žmonėms, ir jie tai įvertina.

Kalendorinių religinių švenčių nėra daug, žmonėms reikia susibūrimų. Apie absolventų susitikimus net nešneku. Jie labai reikalingi. Nes vienas juk dirba Panevėžyje, kitas Šiauliuose, trečias Klaipėdoje, o visi trys susitinka krūvon ir kalbasi. Kartais pasigirsta šnekų: va, įmonės tarpusavy susitarė... Ne susitarė, tiesiog mūsų įmonės bendrauja, žmonės juk tie patys.

Kodėl absolventai nori dirbti „Panevėžio keliuose“
Su „Panevėžio keliais“ bendraujame seniai. Įmonė visada kviečiasi katedros mokslininkus, studentus praktikai. Noriu pastebėti, kad tai viena inovatyviausių įmonių, ji mėgsta naujoves, o tai visada žavi. Aišku, ne visuomet jos atneša pelną ir ne visos priemonės mūsų sąlygomis pasiteisina šimtu procentų. Bet įmonė turi labai stiprią inžinierių komandą, pradedant projektų vadovais, laboratorija, gamybinėmis bazėmis. Jie bando, daro, ir tai tikrai verta pagyrimo.

„Panevėžio keliai“ – viena geidžiamiausių absolventų darboviečių. Kodėl? Stabilumas, patikimumas... Rimta įmonė visada turi turėti gerą vardą, o jį susigadinti galima greitai. Per tiek metų „Panevėžio keliai“ išlaikė autoritetą. Absolventai ten nori dirbti. Tuo labiau kad įmonė turi padalinius įvairiose Lietuvos vietose. Pasišneku su studentais, padiskutuojam ir apie tas įmones, kurios yra jų „juoduosiuose“ sąrašuose. Sako: „Jeigu jau bėda prispaustų, eičiau, bet iš tiesų nenorėčiau ten dirbti.“
Kasmet išleidžiame apie septyniasdešimt bakalaurų ir apie trisdešimt magistrų. Jiems noriu palinkėti užsispyrimo, nebijoti sunkumų, juk viskas praeina. Jeigu žinai, ko nori, rezultatai viską atperka. Štai birželį – diplomų įteikimo šventė, absolventai pristatė savo darbą, baigtą objektą – kelią. Žmonės juo važiuoja, džiaugiasi... Kas gali būti geriau?
Prikabinti failai
Alfredas Laurinavičius.jpg
Alfredas Laurinavičius.jpg (30.42 KiB) Peržiūrėta 792 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm

Grįžti į Bendruomenės nariai

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron