Knyga „Kelio žmonės II“. Rolandas Žagaras

Knyga „Kelio žmonės II“. Rolandas Žagaras

Standartinė Kelio žmonės » Pen Rgp 26, 2016 8:27 am

Knyga „Kelio žmonės II“, skyrius: Valstybiniuose keliuose prieš pūgą nepašluosi.
VĮ „Panevėžio regiono keliai“ direktorius Rolandas Žagaras


Šiek tiek istorijos
– Labai dažnai žmonės painioja VĮ „Panevėžio regiono keliai“ ir AB „Panevėžio keliai“. Tad dažniausiai jiems tenka priminti šiek tiek istorijos.

Lietuvos kelininkai savo istoriją skaičiuoja po Antrojo pasaulinio karo: frontas tik praėjo ir 1944 metais, dar karui nepasibaigus, Lietuvos stambesniuose miestuose jau buvo kuriamos kelininkų organizacijos, prasidėjo šiuolaikinė kelininkų istorija. Tuomet pagrindinė kelininkų užduotis buvo atstatyti per karą sugriautus kelius, tiltus bei juos prižiūrėti. Iš pradžių šias organizacijas ir vadino kelių eksploataciniais ruožais, kelių eksploatavimo įmonėmis.

O vėliau, einant metams, sustiprėjus šalies ekonomikai, atsirado poreikis ir naujus kelius statyti. Taip atsirado kelių statybos eksploataciniai ruožai. 1965 metų sausio 1 dieną įvykus reorganizacijai buvo atskirtas kelių eksploatavimas nuo kelių tiesimo. Taip Panevėžyje buvo įkurta Kelių statybos valdyba Nr. 5 (KSV-5). Bendrovė „Panevėžio keliai“ gyvavimą skaičiuoja nuo šios datos.

Kadangi kelių priežiūros įmonės Panevėžyje, Pasvalyje, Rokiškyje buvo įkurtos dar Antrajam pasauliniam karui besibaigiant, nuo tos datos mes skaičiuojam savo įmonių gyvavimo metus. Kaip tik 2014 metais Rokiškio, Pasvalio bei Panevėžio kelių priežiūros įmonės paminėjo savo veiklos 70-metį.

„Panevėžio regiono kelių“ įmonė liko senojoje vietoje, Radviliškio gatvėje, o „statybininkai“ kėlėsi į naujas vietas, kūrė naujas bazes. Nuo tų laikų mes esame „vyresni broliai“, bet „statybininkų“ darbų apimtys augo, didėjo, o mes su kelių eksploatacija labai smarkiai nesiplėtėme.

Kadangi „Panevėžio keliai“ toli nuo mūsų nepabėgo, tik į kitą gatvės pusę, tai bendravimas išliko iki šiol. Laikui bėgant bendrovė „Panevėžio keliai“ labai sustiprėjo, tapo viena iš stambiausių 5–6 Lietuvos statybos įmonių. Nenuostabu, kad išaugo ir jų darbų apimtys, išsiplėtė kolektyvas, pasikeitė technika.

Baigę mokslus neretai jauni specialistai iš pradžių padirbėdavo kelių statybos įmonėse, o vėliau, jau įgavę patirties, po tam tikros geros praktikos statybose, pereidavo į kelių eksploatavimo įmones.

Taip į mūsų įmonę iš „Panevėžio kelių“ atėjo nemažai specialistų: mano abu pavaduotojai Jonas Čerškus ir Vydmantas Gendvilas, Techninio skyriaus viršininkė Nijolė Žukauskienė, Eismo saugumo ir kelių priežiūros skyriaus viršininkas Rimantas Makrickas bei dar nemažai specialistų.

Dirbame tuose pačiuose keliuose
Kokia „Panevėžio kelių“ sėkmės formulė? Iš tikrųjų šiai įmonei pasisekė, nes turėjo gerus vadovus. Be to, gyvavimo pradžioje buvo toks laikotarpis – statybos sektorius vystėsi, kelių tinklas plėtėsi, taigi ir tokios įmonės augo. Per visą Lietuvą tuo pačiu laikotarpiu panašių kelių statybos įmonių buvo sukurta keliolika, tačiau tikrai ne visos taip sėkmingai vystėsi. Atrodo, startas visų buvo vienodas, tačiau tik 5–6 įmonės, kurios turėjo daugiau potencialo, kurių vadovai buvo gabesni, išaugo labiau nei likusios. Tarp jų – ir AB „Panevėžio keliai“.

Ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kai šios įmonės buvo privatizuojamos ir parduodamos jų akcijos, labai priklausė, kaip sėkmingai šis procesas vyko. Įmonės, kurios buvo perkamos dalimis arba jų savininkai neatsakingai žiūrėjo į veiklą, žinoma, nyko ir sunyko. O tos įmonės, kurių akcininkai ir vadovai žiūrėjo atsakingai, matė šiame pirkinyje perspektyvą ir darbui, ir verslui, – išliko ir sustiprėjo.

Kai prieš porą dešimtmečių buvo keičiami pavadinimai ir Panevėžio kelių statybos valdyba Nr. 5 po privatizavimo tapo AB „Panevėžio keliai“, o apskrityse buvo įsteigti regioniniai kelių priežiūros centrai, ir mes tapome VĮ „Panevėžio regiono keliai“, visokių painiavų dėl panašių pavadinimų būta. Kadangi kaimynai mūsų geri, tai dėl tų sumaišymų nepykstame. Nors visokių kuriozų būna. Pavyzdžiui, mums ateina laiškai, skirti „Panevėžio keliams“. Nepastebi, atplėši, o tik beskaitant paaiškėja, kad jis kaimynams skirtas.

Būna, kad ir užsakymai pasiklysta, ir žmonės ne tuo adresu kreipiasi. Pavyzdžiui, bent po kelis žmones kas savaitę ieško pas mus dekoratyvinės skaldelės, nors ją pardavinėja „Panevėžio kelių“ gamybos bazė.

Skirtingai nei „Panevėžio keliai“, mūsų įmonė plėtėsi nesmarkiai – nelabai išaugo nei darbų apimtys, nei pati įmonė. Mūsų darbai metų metus išlieka tie patys: kelių valymas, barstymas, pakelių šienavimas, ženklų priežiūra ir naujų statymas, duobių sulopymas ir pan.

„Panevėžio regiono keliai“, turėdami Rokiškio, Biržų, Kupiškio, Pasvalio bei Panevėžio filialus, aptarnauja visą apskritį, kur jų priežiūrai paskirti visi valstybiniai keliai. Tačiau mūsų įmonė turi ir gamybinį padalinį, kuris tiekia kelių remonto ir tiesimo paslaugas. Taigi tam tikra prasme mes kažkiek su „Panevėžio keliais“ ir konkurentai esame.

Bendrų sąlyčio taškų yra daug – ir mes, ir „Panevėžio kelių“ žmonės dirba tuose pačiuose keliuose, turime tuos pačius tikslus – kad tie keliai būtų gražūs, patrauklūs ir mums paties, ir tiems, kas jais naudojasi.

Mums visada malonu priimti eksploatuoti objektą, kuris yra gerai padarytas, įrengtas ir bus ilgaamžis – tuomet mums mažiau reikės lėšų remontui, jo eksploatacijai išleisti.

„Panevėžio keliai“ dar nuo sovietinių laikų garsėja kaip viena iš geriausių šalies statybos įmonių pagal darbų atlikimo kokybę. Pavyzdžiui, iki šiol nėra remontuotas šios bendrovės tiestas Panevėžio pietinis aplinkkelis – kapitalinio remonto jis nematė beveik 20-metį ir yra pakankamai gerai išsilaikęs, viršijo visus kokybės garantinius standartus. Be puikios darbų kokybės to tikrai nebūtų.

Kelių būklė priklauso nuo bendro Lietuvos politikos kelių atžvilgiu, nuo to, kiek valstybė skiria investicijoms, statyboms. Mes šiandien galime magistraliniais keliais pasidžiaugti ar net pasididžiuoti, nes jie pakankamai normaliai yra prižiūrimi, investuojama pakankamai daug lėšų, tačiau daugelis krašto kelių senokai remontuoti, juos būtina tvarkyti, todėl ir jų priežiūra yra sunkoka. O jei kalbėtume apie rajoninius, ypač žvyruotus, kelius, pastaraisiais metais, ypač po 2008-ųjų krizės, investicijų jie nesulaukė ir jų būklė vietomis darosi kritiška.

Darbų kelininkams būtų daug, jei valstybė būtų turtingesnė. Kadangi žvyrkelių, ypač intensyvesnių, šiais laikais net neapsimoka žvyruoti ar kažkaip kitaip gelbėti, būtų logiška išeitis juos asfaltuoti. Tačiau viskas priklauso nuo valstybės požiūrio į kelius ir finansavimo galimybių.

Mes džiaugiamės, kad gyvename draugiškai su „Panevėžio keliais“. Iš tikrųjų didelė įtaka šviesaus atminimo Algimanto Butkūno, o ir dabartinė bendrovės vadovybė sėkmingai tęsia tas tradicijas – bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos.

Tėra vienas pastebėjimas – „Panevėžio keliai“ išaugo iš Panevėžio regiono įmonės statuso, jie jau tapo dideliu koncernu visos Lietuvos mastu – jo filialų yra didžiuosiuose miestuose, užsienyje. Norėčiau palinkėti, kad ši bendrovė sėkmingai tęstų senas kelininkų tradicijas. Suprantame, kad plėtimasis yra neišvengiamas procesas, tačiau tuomet dėmesys sutelkiamas į stambiuosius objektus, kitus miestus, o vietoje, Panevėžio mieste ar regione, darbams lieka mažiau laiko ir pajėgumų. Taigi norėčiau palinkėti, kad neužmirštų šaknų ir savo krašto, kuriame išaugo.

Kitaip nei kaimynai „Panevėžio keliai“, mūsų įmonė nesiplečia. 2008 metais mūsų įmonė turėjo daugiau nei 400 darbuotojų, o dabar jų beliko apie 300, įmonė net šiek tiek traukiasi, nes technika ir įrengimai modernesni, mažiau darbo jėgos reikia.

Kelių priežiūrai – pažangesnės technologijos
Kelių priežiūra – sudėtingas dalykas. Visų pirma, kokia bebūtų technika, mes dar šiuo metu nepajėgūs su stichine nelaime – su gamta – lygiaverčiai kovoti. Matyt, pasaulyje tai įvyks dar negreitai, kada galėsime pasakyti, jog bet kokį reiškinį – pūgą ar panašiai – galime įveikti. Bet šiandien iš pradžių įvyksta reiškinys, o tada mes bandom kovoti su pasekmėmis. Tuomet sėkmė priklauso nuo įmonių pajėgumų, darbuotojų operatyvumo. Todėl ir žiemos pradžia, kiek besiruoštum, visada ateina netikėtai – iš pradžių būna slidu, paskui kelininkai sutvarko. O padaryti taip, kad žiema neateitų ir nebūtų slidu, mes negalime.

„Panevėžio regiono keliai“ eksploatuoja 2 tūkst. 440 kilometrų kelių. Užėjus pūgai visą regioną sniegas gali padengti per pusvalandį ar valandą, o mums laiko keliams nuvalyti reikia 6 ar 10 valandų. Pagrindinius kelius sutvarkome per porą valandų, krašto kelius – vėliau, o po to važiuojame į rajoninius. Žmonės dirba 3 pamainomis, kol grįžta į tą pačią vietą, jau praeina kelios valandos, o per jas gali bet kas atsitikti. Net ir turtingos šalys neprisiperka daugybės technikos, jei būna tik keliasdešimt dienų per žiemą, kai pūgos pridaro bėdų. Ir ten laikomasi principo, kad kelius reikia nuvalyti baigus snigti, o ne per pūgą. Kai kurios Skandinavijos šalys yra įsivedusios tam tikras taisykles – pavyzdžiui, pūgos ar stipraus snygio metu į kelius nėra siunčiama technika, ji tik nustojus snigti išvažiuoja. Ir tokiu būdu jie sutaupo iki 40–50 proc. lėšų, skiriamų kelių priežiūrai žiemos metu.

O mūsų kelininkai išrieda į kelius ir pustant, sningant, tačiau dažniausiai tokiu metu atliekamų darbų efektas būna trumpalaikis. Mes vadovaujamės taisyklėmis, per kiek laiko kelius turime nuvalyti. Pavyzdžiui, magistralinius kelius – per 2 valandas po pūgos, o kiti keliai valomi ir tvarkomi ilgesniais terminais.

Nuo sovietinių laikų kelių priežiūros įmonių techninės galimybės išaugo. Juk pokario metais būdavo, kad smėlis pakraunamas karjeruose, o vėliau gatvės, keliai barstomi rankiniu būdu. Važiuodavo pora vyrų bortinėje mašinoje, prisirišę virvėmis, kad neiškristų, ir berdavo smėlį kastuvais. Vėliau atsirado „ziliukai“, barstantys smėlio ir druskos mišinį, bet jie nubarstydavo tik 3–5 kilometrus, o dabar jau kelis dešimtmečius taikomos šlapios druskos technologijos ir vienas barstytuvas negrįždamas į bazę nuvažiuoja 30–50 kilometrų.

Be to, ir mūsų keliuose diegiama vis pažangesnių technologijų. Pavyzdžiui, prie kelių įrengiamos meteorologinės stotelės. Dabar budėtojai prie kompiuterio sėdėdami mato, kokia oro ir kelio dangos temperatūra, kokio stiprumo vėjas ir pan.

Technika darosi vis sudėtingesnė, tačiau mūsų darbuotojų kaita nėra didelė. Kiek anksčiau, kai atsirado kompiuteriai, šiek tiek baiminomės, kaip vyresnio amžiaus žmonės prisitaikys prie kompiuterių eros, bet visi per keletą metų pritapo, išmoko jais naudotis ir dabar jau neįsivaizduoja darbo be jų. Lygiai taip pat ir mūsų mechanizatoriai prisitaikė prie naujos, sudėtingesnės technikos ir sėkmingai darbuojasi.
Prikabinti failai
Rolandas Žagaras.jpg
Rolandas Žagaras.jpg (38.97 KiB) Peržiūrėta 768 kartus(ų)
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm

Re: Knyga „Kelio žmonės II“. Rolandas Žagaras

Standartinė Kelio žmonės » Pen Rgp 18, 2017 12:37 pm

Geras pasakojimas
Kelio žmonės
Site Admin
 
Pranešimai: 1552
Užsiregistravo: Pir Lap 19, 2012 5:59 pm


Grįžti į Bendruomenės nariai

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron